Gimtasis Rokiškis
Iškalbingi faktai liudija: per Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpį dirbo 21 Ministrų kabinetas iš kurių septyniems vadovavo kraštiečiai: J. Tūbelis, V. Mironas, A. Tumėnas, A. Merkys. Per šį laikotarpį rokiškėnai 21 kartą buvo paskirti atskirų ministerijų vadovais, o IV M. Sležiavičiaus vyriausybėje dirbo net trys: A. Merkys, J. Tūbelis ir J. Paknys. Be minėtųjų iš mūsų krašto kilę J. Audėnas ir J. Jankevičius. Ne vienas jų buvo Vilniaus konferencijos, Steigiamojo Seimo, kitų Seimų nariai, akademiniai darbuotojai. Svarų pėdsaką šalies valstybingumo ir teisinės minties raidoje paliko Mykolas Romeris – konstitucinės teisės pradininkas, VDU rektorius, modernios valstybės teisinių pagrindų kūrėjas. Reikšmingas kraštiečių moterų indėlis: Elena Jackevičaitė – pirmoji moteris teisėja Baltijos šalyse ir viena pirmųjų Europoje, Liuda Purėnienė-Vienožinskaitė – pirmoji moteris advokatė Lietuvoje, Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvė, I–III Seimų narė. Ir tai toli gražu ne galutinis sąrašas.
Šiemet minime 145-ąsias Mykolo Romerio, Antano Tumėno ir Vlado Mirono gimimo metines bei 135-ąsias Juozo Jankevičiaus gimimo metines. Jų gyvenimai, darbai ir palikimas – svarbi Lietuvos valstybės istorijos dalis.
Pirmasis pasakojimas apie prof. A. Tumėną – teisininką, X Vyriausybės vadovą, teisingumo ministrą, trijų Seimų narį, II Seimo pirmininką, 1922 m. Konstitucijos rengimo komisijos pirmininką.
Antanas Tumėnas: kelias iš Kurkliečių į Lietuvos istoriją
Gimė A. Tumėnas 1880 m. gegužės 1 d. Kurkliečių kaime, Jūžintų valsč., neturtingų ūkininkų šeimoje. Tėvai Domininkas Tumėnas ir Rozalija Danytė Tumėnienė, pagal to meto papročius, norėjo, kad sūnus taptų kunigu. Berniuką rėmė geranoriški žmonės, padėję jam mokytis namuose, o septynerių metų Antanukas buvo išvežtas į Vilnių pas motinos seserį, kuri jį globojo ir ruošė dvasinei tarnystei. Gabus vaikas išlaikė stojamuosius egzaminus ir pradėjo mokytis II berniukų gimnazijoje. Kad galėtų išlaikyti save ir sukaupti lėšų studijoms, papildomai mokė kitus mokinius. Daug vargo patyręs, gimnaziją baigė, bet kokiu keliu toliau pasukti, jaunuolis nebuvo apsisprendęs. Pradėjo architektūros studijas Varšuvos Universitete, bet, pritrūkęs lėšų, grįžo namo. Uždarbiavo, mokė jaunuolius, kitaip pelnėsi duoną. 1903 m. Sankt Peterburgo universitete pasirinko teisę. Studijų metais dėl finansinių sunkumų, dažnai grįždavo į Vilnių, savarankiškai ruošdavosi egzaminams, uždarbiaudavo, rengdamas jaunuolių grupes stoti į kunigų seminariją. Tapęs diplomuotu teisininku, trumpai dirbo Kaune, vėliau Zarasuose (Novoaleksandrovsk) paskirtas Kauno apygardos teismo prisiekusiuoju advokatu, Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti Centro komiteto įgaliotiniu. Kodėl A. Tumėnas pasirinko advokato darbą, prof. V. Vaitiekūnas atsako: „lietuvis teisininkas, pasirinkęs kitą teismo ne advokato darbą, Lietuvoje vietos gauti negalėjo tikėtis, /…/ prisirišimas prie gimtojo krašto, prie jo vargų, prie jo žmonių apsprendė, mokslą baigus, grįžti į savo mielus aukštaičius, į savo Lietuvą.“ Suprantama, kad advokato karjerai mikčiojimas svorio nepridėtų, bet šią kalbėjimo ydą A. Tumėnas pasiryžo ir, laikui bėgant, nugalėjo. Liko tik lėtas kalbėjimo tempas, kaip bendražygiai sakydavo – tai tapo „tumėniškumo simboliu“.
Gyvendamas Zarasuose A. Tumėnas susipažino su gydytoju Domininku Bukontu, kuris paskatino jaunuolį įsitraukti į visuomeninę veiklą. Jų iniciatyva Zarasų bažnyčioje buvo įvestos lietuviškos pamaldos, įkurta dramos, muzikos, dainų ir literatūros draugija, įkurta biblioteka, skaitykla.
Prasidėjus vokiečių okupacijai, su kitais karo pabėgėliais A. Tumėnas pasitraukė į Rusiją. Pradžioje apsistojo Pskove, vėliau Voroneže, kur buvo didelė lietuvių kolonija, ir jis, kaip Komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti atstovas, rūpinosi lietuvių reikalais, patarinėjo teisės klausimais, rūpinosi gimnazijos jaunimu.
1916 m. A. Tumėnas vedė pedagogo, visuomenės veikėjo J. Kairiūkščio dukrą, Janiną Kairiukštytę, prancūzų, vokiečių kalbų mokytoją, kuri iki karo dėstė Marijampolės „Žiburėlio“ progimnazijoje, o Varoneže dirbo progimnazijos bendrabučio vedėja. Šeimai persikėlus į Petrogradą, Tumėnas buvo paskirtas pabėgėlių ūkio reikalų vedėju. Kartu su bendražygiais, aktyviai svarstė Lietuvos išlikimo, ateities klausimą, dirbo Petrograde sušauktame lietuvių tremtinių atstovų seime, buvo vienas aktyviausių Lietuvių krikščionių demokratų partijos kūrėjų, pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę, dalyvavo partijos susirinkimuose, suvažiavimuose.
Po karo grįžęs į Zarasus, su D. Bukontu įsteigė „Saulės“ progimnaziją, kur kartu su žmona mokytojavo. 1918 m. gruodžio pradžioje apsigyveno Rokiškyje ir dirbo nuovados taikos teisėju. Bet užsibuvo neilgai, nes įsiveržę bolševikai, Tumėną suėmė, beveik metus, kaip įkaitą, kalino Vilniaus, Dvinsko (dabar – Daugpilis), Smolensko kalėjimuose. Apsigyvenęs Kaune, A. Tumėnas tapo Lietuvos Valstybės Teisingumo ministerijos Kalėjimų departamento direktoriumi, Aukštuosiuose kursuose dėstė Lietuvos Statuto teisę.
Širdimi ir darbu Lietuvai
1920 m. rinkimuose į Steigiamąjį Seimą, A. Tumėnas buvo išrinktas VI (Utenos) rinkimų apygardoje (sąraše Nr. 6, įrašytas pirmas). Rinktas Seniūnų sueigos nariu, Redakcijos komisijos nariu ir pirmininku. Kadangi frakcijoje jis buvo vienintelis diplomuotas teisininkas, aktyviai dirbo Teisių ir Konstitucijos komitete, buvo Konstitucijos komisijos pirmininkas, todėl didžiausią dėmesį skyrė pirmosios Lietuvos Respublikos nuolatinės Konstitucijos rengimui. Jo išsakomos nuostatos neretai skyrėsi ne tik nuo opozicijos, bet ir nuo bendražygių krikdemų – pasisakė už aiškų Seimo ir Vyriausybės galių balansą, teismų nepriklausomybę ir didesnius Prezidento įgaliojimus. „Buvau už Prezidentą, tautos renkamą“, – vėliau pasakojo studentams. V. Vaitiekūnas pabrėždamas A. Tumėno indelį kuriant įstatymus yra rašęs: „Jokiu atveju nebus perdėta tariant velionį Tumėną atstovavus St. Seimo teisinę sąmonę ir buvus jo teisine siela“. A. Tumėnas buvo vienas iš aktyviausių Krikščionių demokratų bloko kalbėtojų Steigiamajame Seime ir nors nebuvo oratorius, kalbėjo lėtai, monotoniškai, tačiau visuomet valstybiškai atsakingai ir pedantiškai tiksliai. Jis išrinktas ir vienu iš šešių Mažojo Seimo narių, nuo 1923 m. A. Tumėnas buvo renkamas į I ir II Seimus, tapo II Seimo Pirmininku.
1924 m. birželį politikas paskirtas Teisingumo ministru, liepą, sudarius vienpartinę Krikščionių demokratų bloko X vyriausybę, tapo Ministrų kabineto vadovu ir kartu ėjo Teisingumo ministro bei Vidaus reikalų ministerijos valdytojo pareigas. Jo vadovavimo laikotarpiu sustiprėjo Lietuvos ekonomika, padidėjo žemės ūkio produkcijos apimtys, pradėtas rengti švietimo tinklo projektas. Kaip teisininkas, jis daugiausia dėmesio skyrė įstatymų projektų rengimui, Civilinio ir Baudžiamojo kodeksų ruošimui, teisės aktų vienodinimui. Net jo politinis oponentas M. Sleževičius palankiai vertino jo darbą Teisingumo ministerijoje. 1925 m. sausio 27 d. A. Tumėnas paskelbė apie atsistatydinimą iš Ministro Pirmininko pareigų ir daugiau į tiesioginį valstybės darbą nebegrįžo. Beje, tais pačiais metais gimė dukra Danutė Marija (sūnus Vytautas mirė vaikystėje). Pasinėrė į akademinį darbą, jis – Lietuvos (vėliau Vytauto Didžiojo) universiteto dėstytojas, Teisės fakulteto docentas, vienas iš šio fakulteto kūrėjų ir tarybos narys, Valstybės teisės katedroje skaitęs Lietuvos valstybinės teisės istorijos paskaitas, dėstęs Lietuvos konstitucinę teisę. Kolegos ir studentai profesorių vertino už principingumą, atsakingumą, erudiciją ir už puikų humoro jausmą. Apskritai, jis buvo be galo teisingas, darbštus žmogus, visuomet atkakliai siekė užsibrėžto tikslo, gynė savo nuomonę. Namuose turėjo didžiulę knygų biblioteką, buvo vienas iš „XXVII knygos mėgėjų draugijos“ narių. Dar vienu jo pomėgiu buvo numizmatika – turėjo didelę monetų kolekciją. Fizine išvaizda buvo kuklus, bet aplinkinius imponavo A. Tumėno džentelmeniškumas, aristokratiškos manieros, visada nešiojo auksinę apyrankę, mūvėjo žiedus.
Teisingumo ir Tėvynės tarnas
Po 1926 m. gruodžio perversmo, paleidus seimą ir nešaukiant naujų rinkimų, valstybei krypstant nuo demokratijos, A. Tumėnas prieštaravo šiam Konstitucijos pažeidimui, nevengė parodyti savo nusistatymo prieš A. Smetonos režimą. Studentams dėstė 1922 m. Konstituciją, atsisakydamas dėstyti 1928 m. priimtą Konstituciją, o iš studentų gavęs provokacinį klausimą, sakė: „matote, kolegos, Steigiamojo Seimo paskelbtoji Lietuvos Konstitucija yra ilgų studijų darbas, o gi naujoji, kaip žinote, yra vienos nakties darbas. Supraskite mane, kolegos, profesoriui dėstyti apie nakties darbus nedera…“ Yra žinoma ir jo drąsi pozicija, prieš „vado kultą“, minint vyr. Tribunolo pirmininko Kriščiukaičio 50 metų teisininko darbo sukaktį, kuomet Prezidento Smetonos sveikinimo kalbos metu kartu su prof. P. Leonu išdrįso neatsistoti. Didėjant įtampai tarp krikščionių demokratų ir tautininkų, nuolat kryptingas, drąsus pozicijos išsakymas A. Tumėnui kainavo daug – prezidento įsakymu buvo atleistas iš universiteto. Nepaisant visko ir toliu nepritarė tautininkų autoritariniam režimui, o juo pradėjus domėtis saugumo tarnyboms, A. Tumėnui buvo nesuprantama kaip buvęs Ministras pirmininkas gali būti vertinamas kaip priešvalstybinis elementas.
Profesorius vertėsi privačia advokato praktika, dirbo ir savaitraščio „Mūsų laikraštis“ atsakinguoju redaktoriumi. 1940 m. birželį, sovietams okupavus Lietuvą, pasiliko Lietuvoje, bet greitai pakliuvo į saugumo akiratį, buvo tardomas, tačiau per stebuklą Sibiro tremties išvengė. Po 1941 m. birželio sukilimo, Laikinosios Vyriausybės sugrąžintas į universitetą, ekstraordinariniu profesoriumi, dėstė senąją romėnų teisę.
Gavęs bendražygių pasiūlymą vadovauti išlaisvinimo komitetui, nepaisydamas sveikatos sutrikimų, rizikos, apsidžiaugė, kad tokioje kovoje dar yra reikalingas, tapo vienu iš Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) kūrėjų ir vadovų. To meto bendražygis V. Vaitiekūnas rašė: „ir kas galėjo įtarti, kad tame iš pažiūros jau tik tik bealsuojančiame, kas trys žingsniai atsikvėpti reikalingame, palinkusiame žilaplaukyje senelyje slepiasi toks didelis nacių priešas, vienas iš Lietuvos išlaisvinimo kovos vadų?“ 1944 m. pavasarį gestapas Tumėną įkalino. Vienmarškinis, bet būtinai su skrybėle ir lazdele, tardomas drįso įrodinėti vokiečių neteisingus darbus bei politines klaidas. „Tumėnui atsiradus, tas tvankus gestapo rūsys lyg buvo atgijęs, ir nežiūrint padėties tragiškumo, mes nekartą esame turėję progos net nusijuokti“. Netrukus, draugų pastangomis buvo atiduotas gydytojų komisijai ir pripažintas nesveiku. Kad jį pavyks išlaisvinti, net patys bendražygiai netikėjo. Lyg to būtų maža, išeidamas iš kalėjimo prieš nacius dar pajuokavo: „atvežėt automobiliu, galėtumėt ir namo nuvežt automobiliu.“
Toli nuo namų, arti Lietuvos
1944 m. antroje pusėje Tumėnai paliko tėvynę ir išvyko į Austriją. Vienoje gyveno dukra Danutė, ten, šalia jos, manė laikinai apsistoti bus saugiau, negu kitame kuriame Vokietijos okupuotame mieste, o gal ir sveikatą po gestapo kalėjimų pavyks pataisyti. Suprasdamas padėties dviprasmiškumą kun. Pr. Penkauskui rašė: „aš esu reikalingas Lietuvoje, ypač šiuo sunkiu ir lemtingu metu, taigi, kai tik galėsiu, tuoj vėl grįšiu į Kauną“. Vienoje pasilikti galėjo tik kaip Lietuvos Advokatų Tarybos Pirmininkas, sulaukęs Vienos Advokatūros užtarimo. Vienoje toliau studijavo Romėnų teisę, ėmė knygas iš Vienos Universiteto Bibliotekos, ruošė savo studentams bažnytinės teisės vadovėlį. Popiečio valandomis smulkutis, pražilusiais plaukais ir žila barzdele, dar iš Lietuvos atsivežtąja lazdele pasiramsčiuodamas, prof. Tumėnas eidavo į kurį nors knygyną arba antikvariatą. „Pirko lituanistiką, teisės dalykus, paveikslus, o ypač senus Lietuvos ir jos kaimyninių kraštų žemėlapius. Rudeniop profesorius jau turėjo visai nemažą jų rinkinį. Visa tai buvo numatoma parvežti Lietuvon ir dovanoti Kauno ir Vilniaus universitetams. Vakarais žemėlapiuose studijavo, kaip toli siekia lietuviški vietovardžiai, atsidėjęs braižė būsimosios Lietuvos sienas, rengėsi ginti sumindžiotas Lietuvos teises busimojoje Taikos Konferencijoje“. Kitaip nei kitiems, jam Lietuva – Didžiosios Kunigaikštystės sienose. Išaugus atvykusių iš okupuotos Lietuvos tautiečių skaičiui, pagalba visais klausimais buvo teikiama įkurtoje Lietuvių Sąjungos būstinėje, kurioje A. Tumėnas teikdavo patarimus, pagalbą juridiniais klausimais.
Žmona Janina rašė: „dukrelę privertėm palikti Vieną. Išėjo ji pėsčia su kuprine ant pečių, priemiesčiuose jau bolševikų kariuomenei šeimininkaujant. Kas teko mums pergyventi Vienos užėmimo metu, sunku ir pasakyti. Visa savaitė požemiuose be šviesos, be šilto valgymo, paskui beveik mėnuo be vandens. Tačiau tai buvo ne mūsų vienų, bet visų Vienos gyventojų likimas“. Vėliau duonos parūpindavo dukra, kuri tuomet gyveno amerikiečių kontroliuojamoje zonoje. Tumėnai, kaip ir šimtai tautiečių, galėjo pasitraukti į Aukštutinę Austriją link Linzo miesto, bet Tumėnas norėjo pirmiau pasirūpinti Lietuvių Sąjungos archyvo išvežimu. Transporto paieškos užtruko, profesoriaus sveikata vis silpo, o tęsiantis bombardavimams, teko keltis iš vieno sugriauto namo į kitą, gyventi šaltyje, kambariuose be langų.
Tremtinio širdis rado ramybę Viešpatyje…
Žmona rašė: „Tumėnas buvo visada menkos sveikatos. Begalinis tėvynės ilgesys, kančia matant Lietuvos nelaimes, pagaliau pergyvenimai Vienoje galutinai palaužė jo jėgas. Jau 1945 m. vasarą dėl širdies silpnumo sveikata žymiai pablogėjo, žiemą jau nebepakildavo ir iš lovos.“ Laiške kun. Penkauskui rašė: „Jeigu išlipu, kelias valandas pasėdžiu, pakrutu, tai po to vėl 2-3 dienas drybsau migyje.“ Bet ir gulėdamas toliau dirbo, save ir žmoną stiprindavo viltimi, kad į tėvynę greitai sugrįš. Buvo nepaprastai kantrus, jam visada viskas buvo gerai. Dėkodavo už mažiausią paslaugą ir žmonai vis kartodavo: „ką aš daryčiau, mamyte brangiausia, jei tavęs neturėčiau“. Pagaliau, gavę leidimą, 1946 m. paskutinėmis sausio dienomis, dukros lydimi, pasiekė Bachmanningą. Visus nustebino savo prasta išvaizda ir dar prastesne sveikata: iš mašinos vos išlipo, o į antrame aukšte esantį kambarėlį, kur su kun. Penkausku turėjo gyventi, vyrai jį atvedė už parankių. Džiaugėsi, sakydamas „čia, šitoje ramioje kaimo aplinkoje, šitoje jaukioje, kad ir mažoje savo tautiečių draugijoje aš tikrai greitai imsiu sveikti ir stiprėti.“ Rodėsi, kad taip ir bus — kalbėjo, juokavo, bet po keleto dienų ėmė gęsti. „Mirdamas glostė mano ranką lyg ramindamas mane traukė prie savęs ir vasario 8 d. ramiai užmigo jis Viešpatyje. Su juo nustojau brangiausio gyvenimo, draugo, su kuriuo gyvenome 30 metų didžiausioj santaikoj ir meilėj“, rašė prisiminimuose žmona. Iš tikro, visi pažinoję Tumėnų šeimą laikė ją pavyzdine, apsilankiusieji jautė šilumą ir jaukumą, netgi sklandė posakis darniai šeimai apibūdinti — „Mylisi kaip Tumėnai“.
Viltis grįžti į Tėvynę gyva…
Į paskutinę kelionę A. Tumėną palydėjo nedidelis būrelis lietuvių. Tarp jų kalbėta, kad „lietuvių tauta neteko ne tik tiesios sąžinės, tvirtų principų tauraus lietuvio, ne tik universiteto dėstytojo, ne tik žymaus advokato, ne tik žinomo katalikų visuomenės darbuotojo, bet pirmoj eilėj valstybės vyro. Tuo sudėtingu laikmečiu buvo sunku suvokti tikrąją netektį, tik laisvoje Lietuvoje bus galima suprasti kaip labai jis reikalingas, kaip trūksta tokių kaip prof. A. Tumėnas.
Palaidojo profesorių ant kalniuko, prie bažnytėlės, kukliose Bachmanningo kaimo kapinėse. „Sunku Tau gulėti po svetima žeme, brangiausias vyre, geriausias tėve, bet šventai tikiu, kad ateis laikas, kada atsigulsi brangioj gimtoj žemelėj, šalia sūnaus Vytučio, Kauno kapinėse. Šalia abiejų duos Dievas ir man rasti amžiną poilsį.“ Turėdama tokią viltį, žmona Janina paprašė vyro kapą išmūryti, kad atsiradus galimybei, palaikus lengviau būtų išimti ir pervežti į Lietuvą. Ant kryželio buvo užrašyta „Tremtinio širdis rado ramybę Viešpatyje…“ Ant kapo pastatytas kryžius su lietuvišku ir vokišku užrašu: „Čia laikinai palaidotas Vilniaus Universiteto Profesorius, Lietuvos Katalikų Akcijos Pirmininkas — Advokatas Antanas TUMĖNAS — gimęs 1880 m. V. 1 d. mirė 1946 m. II. 8 d. ilgėdamasis Lietuvos ir nenustodamas vilties į ją grįžti“.
2026 m. vasario 8 d. sukanka 80 metų nuo A. Tumėno mirties ir kaip kraštiečio palaikai tebėra Austrijos žemėje…. 1992 m. šalia tėvo atgulė dukra Danutė Marija Vasiliauskas.
Lietuvos vyriausybės rūpesčiu 2019 m. Bachmanninge jo kapas buvo sutvarkytas, iškilmingai atidengta atminimo lentelė: „Prof. Antanas Tumėnas Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas“. „Iki paskutiniųjų gyvenimo dienų A. Tumėnas liko ištikimas savo principams – tarnauti visuomenei, padėti artimui, nepasiduoti įvykių eigai, nors dėl to ir tektų nukentėti“ – tuomet sakė ambasadorius Austrijoje Donatas Kušlys. Ceremonijoje dalyvavo Bachmanning‘o valdžios atstovai, bendruomenės nariai.
Prof. A. Tumėnas apdovanotas Vytauto Didžiojo 3-ojo laipsnio ordinu ir Gedimino ordino 3-iojo laipsnio medaliu. 2002 m. rugpjūčio 1 d., minint pirmosios nuolatinės Konstitucijos 80-metį, gimtajame Kurkliečių kaime atidengtas paminklinis akmuo, ženklinantis A. Tumėno tėviškę. Jo vardu pavadintos gatvės Rokiškyje, Kaune, ant Lietuvos Respublikos Seimo II rūmų pastato įrengta atminimo lenta, šalia esanti gatvė pavadinta jo vardu.
Laima SKARDŽIENĖ
Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėja
Straipsnis Rokiškis ne tik tautinės tapatybės, bet ir politinės lyderystės židinys patalpintas Gimtasis Rokiškis.
Rokiškis ne tik tautinės tapatybės, bet ir politinės lyderystės židinys 2025 IUSTITIA.BG – Investigations 2009-2025 2025-12-10 06:08:56 Naujausios naujienos Pasaulio naujienos Šalių naujienos Svarbiausios naujienos Naujausios naujienos Svarbiausias dienos naujienos Teisėjas Petaras Nizamovas Plunksnos Petaras Nizamovas – Plunksnos Teisingumas bg iustitia.bg iustitia iusticia usticia tyrimas Burgasas Bulgarijos naujienos paskutinės valandos naujienos dienos naujienos šiandienos naujienos Bulgarijos naujienos Naujienos iš Bulgarijos blitz naujienos geriausios naujienos svarbiausios dažniausiai komentuojamos naujausios naujienos Boiko Borisovo naujienos oras koronaviruso naujienos naujienos oras facebook youtube facebook instagram šiandien naujienos paskutinės minutės naujienos šiandien šiandien naujienos naujienos bg naujienos pagrindinės naujienos karštos naujienos bg naujienų svetainė naujienoms visos naujienos bg paskutinės valandos naujienos naujausios naujausios naujienos bg šiandienos naujienos šiandien naujienos šiandien paskutinės valandos naujienos naujausios naujienos šiandien naujienos bg naujienos naujienos 24 valandų naujienos vesti bg novini naujienos pasaulis paukštis bg bivol bg bivol trud bg novini naujausios naujienos šiandien novinite bg naujienos labas Bulgarija politinė partija herbas delyan peevski skandalingas Bulgarijos nacionalinė televizija Laisvoji Europa Televizijos skandalas išskirtinė tiesioginė televizija tiesiogiai dabar televizija internetu televizijos programa bg tiesiogiai dabar televizija naujienos internetu TV internetu tiesiogiai teismas Burgaso teismas Burgaso apylinkės teismas Burgaso teismas Burgaso apylinkės teismas Burgaso apylinkės teismas Burgaso apeliacinis teismas Burgaso prokuroras Burgaso prokuratūra Burgaso apylinkės prokuratūra Burgaso apylinkės prokuratūra Burgaso apylinkės prokuratūra Burgaso apylinkės prokuratūra Burgaso apylinkės prokuratūra Burgaso apylinkės prokuratūra Generalinis prokuroras Ivanas Geševas prokuroras Geševas Catsarovas Vidaus reikalų ministerija Burgaso ODMR Burgaso ODPR Burgaso policija Burgaso rajono policija Burgaso prokuroras Catsarovas SGS bylos Varnos teismas SGS pirmininkas teismo sprendimai civilinėse bylose sprendimai bylose Plovdivo teismas teismo sprendimas bylos Varnos teismas baudžiamosios bylos apylinkės apylinkės teismo sprendimai darbas teisme SGS pirmininkas SGS teisėjai Sofijos teismas postas teisėjai Plovdivo teismas Plovdivo teisėjai Plovdivo Aukščiausiasis Teismas Inspekcija Aukščiausiasis Teismas Aukščiausioji Teismų Taryba advokatas advokatas baudžiamosios bylos advokatas civilinės bylos advokatas santuokos bylos advokatas administracinė baudžiamoji teisė baudžiamasis procesas civilinė teisė civilinis procesas administracinė teisė konstitucinė teisė
