Gimtasis Rokiškis
– Kaip „atsiradote“ ant dviračių ir kiek laiko juos minate?
– Pirmasis šeimoje ant dviračio atsisėdau aš, 2019 metais su savo tėvų pagalba. Jie sakė: „Ateik, pabandyk, bus smagu“. Deja, pirmas variantas nebuvo labai smagus: reikėjo važiuoti 22-23 kilometrus Vilniuje vykusiame maratone (juokiasi – aut. past.). Tuo metu lijo, pamenu, vienu metu į kalną stumdamas dviratį jaučiausi, lyg plaučiai būtų pilni kraujo. Buvo „kosmosas“. Taigi, tokia „smagi“ mano pradžia. O mūsų merginos pradėjo beveik tais pačiais metais – pirmoji ant balansinio dviratuko sėdo Merida, o iš paskos ir Milana. Ir taip jau septynerius metus vis dar riedam į priekį, vis dar nepasiduodam brendimui ir maištavimams, mergaitės vis dar klauso tėčio (juokiasi – aut. past.)…
– Tai tėtis vaiku verčia, ar viskas vyksta savo noru ir bendru sutarimu?
– Buvo laikas, kai reikėjo versti. Dabar jau jos pačios pradeda suprasti, dėl ko tai daro. Aš visiems sakau: būna sunku kažką daryti, kai esi gale arba viduryje. Bet kai tu visą laiką esi ant nugalėtojų podiumo ir mėgaujiesi minios dėmesiu, tai yra motyvacija tęsti. Visgi čia galioja dėsnis, kad norėdamas būti viršuje, turi daug ir sunkiai dirbti. Lovos ir sofos lygoje medalių niekas neduoda. Gali, aišku, prisipirkti jų pigiai, bet iškovotas medalis yra prisiminimas, įprasminimas to, ką tu pats savo jėgomis pasiekei. Ir tada jis „kainuoja“ daug daugiau. Šiais metais mūsų šeimai ypatinga yra Vilniaus „Velomaratono“ – pačio masiškiausio renginio Lietuvoje – antrosios vietos taurė, kurią į Rokiškį parvežė Merida. Ji startavo U12 kategorijoje ir važiavo net 50 km: 5 ratus po 10 km. Trasai įveikti buvo skirtas maksimalus laikas virš dviejų valandų, o ji apvažiavo per kiek daugiau nei pusantros. Manau, Rokiškyje tokio atvejo dar nėra buvę – nėra tokio amžiaus dviratininko, pasiekusio tokių aukštų rezultatų.
– Gal todėl, kiek dažnai tą kartoja dviračių sporto atstovas Rokiškyje Romas Kišūnas, kad į dviračių sportą rokiškėnai nežiūri rimtai? Daugumai dviratis – laisvalaikio praleidimo būdas, atsipalaidavimas.
– Manau, kad į daug ką, o gal net ir į visas sporto šakas, mes galėtume žiūrėti, kaip į laisvalaikio praleidimo būdą. Pavyzdžiui, medžioklė – yra laisvalaikis, bet yra ir profesionali medžioklė, kur siekiant rezultatų taip pat reikia dirbti. Aš gal sakyčiau, kad su dviračiais yra daug savęs kankinimo. Čia – ne bet kam (šypteli – aut. past.). Kiekvienais metais matome, kaip sezono pradžioje į „Moto-Roki“ trasą ateina nemažai interesantų – kalbu apie vaikus, bet susidūrę su pirmais sunkumais jie pasako: „Aš nevažiuosiu, man sunku įvažiuoti į kalną“ ir tėvai palaiko: „Nevažiuok, jei sunku“. Visiems yra sunku, visiems yra vienodos taisyklės, visiems vienoda trasa ir vienodas kalnas. O R. Kišūnui reikėtų užkabinti medalį už jo atsidavimą MTB dviračių sportui – kiek darbo jis kasmet įdeda vien ruošdamas trasą, dėl ko šiandien Rokiškis turi įspūdingą, vieną sunkiausių Lietuvoje kalnų dviračių trasą. Didžiavomės vieną geriausių šalies motokroso trasų, o dabar lygiagrečiai jai eina ir įspūdinga dviračių trasa, kurią vertina net profesionalai.
– Ar norite apsakyti, kad nei viena iš Jūsų mergaičių niekada nepasakė: „Tėti, man sunku įvažiuoti į kalną“?
– Ne, nesakau taip. Girdėjau ir iš mūsų vaikų tuos žodžius, buvo joms tikrai sunku, buvo ir daug ašarų, ir labai daug nenoro, o kiekvieną pavasarį ir klausimas: „Kodėl aš turiu tai daryti?“. Bet su kiekvienu užlipimu ant podiumo mes grįžtam prie to, ką jau sakiau – kad „Man tai patinka“. Ašarų buvo net ir šiais metais, ypatingai paskutiniajame Siguldos etape, kai 26 km „davėm gazo“ ir lenkėm visas Latvijos atstoves. Rezultatas: Merida viena pirmųjų moterų grupėje kirto finišo liniją. Paskutiniuosius 5 km „byrėjo“ ašaros, sakė: „Stoju“, bet nesustojo ir įveikė visą trasą.
– O ką reiškia „davėm gazo“? Ar Jūs važiavote šalia, su ja
– Mes trasoje esam komanda. Aš jau po truputį judu link lengvesnės pozicijos – treniravimo, kai reikės tik vadovauti (juokiasi – aut. past.), bet kol kas varžybose dar važiuoju su jomis. Nes varžybose visi užsiregistravę dviratininkai, nesvarbu kokioje grupėje (U12, U14, U35, U50 ir t.t.) startuoja kartu ir trasa važiuoja visi kartu. Kelintas ją įveikei dažniausiai sužinai tik kirtęs finišą, kai suvedami galutiniai rezultatai. Aš laikausi nuomonės, kad iki 14 metų amžiaus, kai jau leidžiama startuoti Europos ar pasaulio čempionatuose, būdamas treneriu tu gali būti trasoje kartu su vaikais: žiūrėti, kaip jie važiuoja, analizuoti judėjimo trajektoriją, pamokyti, kaip paprasčiau ir efektyviau atlikti posūkio manevrą, kada perjungti bėgį, kada stabdyti ar, priešingai, – stipriau minti pedalus. Kito būdo, kaip juos išmokyti, nėra. Žinoma, atsiranda žmonių, kurie pyksta dėl to, bet tada mes ir ant mokytojų galėtume pykti, kodėl jie padeda vaikams per pamokas – juk viską gali patys daryti? Dalyvaudamas su vaikais varžybose tu matai realią situaciją ir gali ją analizuoti, apie viską kalbėti konkrečiais pavyzdžiais. Patalpoje treniruotis dviračiais nebūtų tas pats: gausi trasą, įkalnes ir nuokalnes, bet nebus šalutinių veiksnių, tokių kaip: vėjas, duobė, saulė ar lietus, ką tu gauni varžybose. O varžybose gauni dar ir varžovų „blokus“, ratų atakavimą ar spjūvius.
– Net ir šiame sporte yra tokių veiksnių? Ar ir Jūs pasinaudojate tokiomis „priemonėmis“ dėl pergalių?
Merida: – Dar reikėtų jų pasimokyti, bet kažką panašaus kartais jau apmąstau: padaryti vieną ar kitą bloką, mintyse kartais norisi ir kažką nuspirti (juokiasi – aut. past.).
– Įtariu, kad tuo metu mintyse gausu ir žodžių, kurių tėveliai iš vaikų lūpų nenorėtų išgirsti..?
Tėtis: – Trasoje viskas yra leidžiama, nes ten mūsų, kaip šeimos, nėra. Mes atvažiuojam dirbti ir visos su tuo susijusios emocijos turi lietis trasoje, ne namuose. Juk būna situacijų, kai ir mes patys pradedam „spjaudytis ugnimi“, visa tai yra žmogiška, tad toje teritorijoje taip daryti galima.
– Jau išskyrėte Jums šiemet reikšmingiausias Vilniaus „Velomaratono“ varžybas. O kas dar MTB dviračių sporto sezone yra svarbu?
– Šiais metais daugiausiai dirbom dėl vieno iš sunkesnių Baltijos šalių „Vivus“ čempionato titulų. Jis vyksta Latvijoje, per sezoną organizuojami penki etapai ir mes šiemet tikrai sėkmingai sudalyvavome. Deja, vieną etapą teko praleisti, nes merginos dalyvavo stovykloje, bet keturiuose „paėmėm“ I-ąsias vietas ir bendroje įskaitoje tapome Latvijos čempionais. Kodėl Latvija Nes Lietuvoje kalnų dviračių sportas silpsta – daug dviratininkų pereina prie plentinių dviračių ir dalyvauja varžybose, kuriose nereikia savęs tiek daug kankinti. Deja, bet prie to „nykimo“ prisideda ir patys organizatoriai, pagerbdami tik elitinius sportininkus. O juk viskas prasideda nuo vaikų – tiek sportas, tiek mokslas, ir į vaikus reikia investuoti. Bet pas mus kažkaip atvirkščiai. Tad šiais metais jau labai stipriai žengėm į Latviją, kur tiek pačios trasos, tiek visa infrastruktūra yra stipresnė nei Lietuvoje. Ir požiūris į dviračių sportą yra visai kitoks: pavyzdžiui, į „Vivus“ ar „Velomaratoną“ susirenka apie 9 tūkst. dalyvių. Lietuvos maratone Vilniuje, kur gyvena beveik pusė visos Latvijos gyventų, šiemet buvo 350 dalyvių… Kai 2019 m. važiavau „Velomaratone“ pirmą kartą, startavau 1 tūkst. 300 ir buvau dar ne paskutinis. Per septynerius metus dalyvių sumažėjo tūkstančiu. O ir palaikymas Latvijoje – šimtaprocentinis. Jei vietos gyventojai patys nevažiuoja varžybose, tai išėję į kelią palaiko pravažiuojančius dviratininkus. Tikrai nemažai sportininkų po truputį „kraustosi“ pas kaimynus, tik dažniausiai startuoja ten, kur yra lengviau, o mes pradėjom daryti tai, kas yra sunkiau.
– Tai gal ruošiate, ugdote dviratininkes profesionales?
– Ne. Nesiejame ateities su sportu, nes iš sporto Lietuvoje neišgyvens. Nebent važiuos Italijos ar Prancūzijos komandoje, kur reikės labai daug dirbti, bet galiausiai 30-ies metų jas „išspjaus“ palikdami likimo valiai (šypteli – aut. past.)… Šiandien mes užsiimame dviračių sportu dėl disciplinos ir supratimo, jog tam, kad kažką pasiektum, turi įdėti daug darbo. Šiandien, manau, mergaitės jau tikrai daug pasiekusios ir sukaupusios prisiminimų, emocijų bei įrodymų, jog negulėjo ant sofos su telefonais rankose. Visgi pradžia buvo gan sudėtinga. Niekas neakcentavo apdovanojimų, nes niekas nepagalvojo, kad ta veikla išsirutulios į tai, kur esame šiandien. Bet kiekvienais metais išsikeliam sau vis didesniu tikslus, nes būti įprastoje vietoje – nebeįdomu, per lengva. Tiesiog norime įrodyti sau, kad galime dar daugiau. Ir dabar klausimas, kiek taip nueisim.
– Derinant mūsų pokalbio laiką sakėte, kad „pagauti“ mergaites galėčiau tik savaitgalį. Be dviračių sporto, kur Ališauskaitės dar save realizuoja
– Vyresnioji dar lanko dziudo ir plaukimą, o jaunoji – plaukikė. Treneris Milaną mato kaip itin perspektyvią visos Lietuvos „delfinistę“ – ji puikiai plaukia šiuo stiliumi. Visko galima pasiekti, tik reikia daug darbo. O jos visai mėgsta dirbti (juokiasi – aut. past.)… Beje, visai neseniai dirbtinio intelekto klausiau apie Milaną ir Meridą, tai atsakė, kad jos auga pagal tą pačią sistemą, kaip seserys tenisininkės Viljams. Tai – visai smagu.
– Visos jų veiklos reikalauja daug fizinių jėgų, ar mergaitės nepervargsta Kaip joms sekasi mokytis?
– Aš vis sakau žmonai, kai dukros negirdi, jeigu mums taip reikėtų „varyti“ – nesugebėtume (juokiasi – aut. past.). Tačiau visos veiklos turi sezoniškumą: nuo balandžio iki rugsėjo pabaigos ar spalio pradžios važiuojame dviračiais. O kai šie „pasislepia“ garaže, prasideda kitas etapas: dziudo ir baseinas. Kas susiję su mokslais, Milana yra pirmūnė, reiškia, įmanoma suderinti. Na, Merida linkusi daugiau į sportą.
– Vis kartojate, kad norint pasiekti nugalėtojų podiumą – daug dirbate. Tai kiek dirba jaunieji MTB dviračių sporto atstovai?
– Vasarą dėl rezultatų tenka tikrai daug numinti: po 50 ar 70 km vienu išvažiavimu. Šiais metais startavom taip, kad per savaitę numindavom iki 400 km. Turime aplink Rokiškį 21 km maršrutą tokiais keliais, kuriuose yra įvairios dangos: ir miško takelių, ir lygaus kelio. Vieną kartą ją įveikiame lėčiau, kitą – greičiau, svarbiausia, kad kojos dirbtų. Negali visą laiką vien tik sunkiai „varyti“. Keliaujame pro Lašus link Čivylių, dažnai aplankom Sartų bokštą – nuvažiuojam ir grįžtam. Šiais metais per sezoną kiekvienas turėjome po 47 startus skirtingose varžybose.
– O tai ar leidžiate vaikams dviračiu pasidžiaugti, kaip laisvalaikio praleidimo priemone – išvažiuoti pasivažinėti su draugais?
– Ne, šiandien važiuoti su draugais nei vienai neleidžiame. Ir dėl to dažnai tarp mūsų „kyla nesklandumų“ (šypteli – aut. past.). Bet toks sprendimas priimtas ne šiaip: įstatymai numato, kad nuo 14 m. su tam tikrais leidimais vaikas gali važiuoti dviračiu dėvėdamas šalmą. Tai, kad tu dalyvauji dviračių sporte, nesuteikia kažkokių išimčių laužyti taisykles. Kitas dalykas – žinant mūsų vaikus, tikėtina, kad norės pasirodyti prieš draugus, o tai gali labai negražiai baigtis. Matom kitų pavyzdžius su elektriniais paspirtukais: prie tėvų ar kieme vaikas elgiasi kultūringai, bet vos tik nuvažiuoja atokiau, prasideda triukai, greitis, „vienetų“ kėlimai ir mintis „aš karalius“. Čia yra vaikiška, čia yra žmogiškas, bet mes to neleidžiam, nes gali vykti tai, ko niekas nenori.
– Ar gera, mergaitės, Jums girdėti iš priešininkų, kad esate stiprios, kad sunku su jumis varžytis? Kas jums pačioms yra sunkiausia
Abi: – Gera (šypsosi – aut. past.).
Merida: – Dėl sunkumo, nėra nieko labai sunkaus. Gal kartais būna sudėtingiau, kai reikia įvažiuoti į didesnį kalną.
Milana: – Man smagiausia, kai pakeičia trasas ir reikia jas važiuoti iš kitos pusės: nuo ankstesnio finišo į startą. Nors važiuoji tuo pačiu keliu, bet viskas keičiasi: ten, kur tekdavo kilti į kalną, dabar reikia nusileisti.
Mama: – Kartais į varžybas mes sąmoningai atvykstame likus vos kelioms minutėms iki starto. Kol Meridos ir Milanos nėra, vaikai kitaip jaučiasi, vietas prie starto jau pasiskirsto, bet vos pamato jas – pasimato nusivylimas veiduose ir sako: „Ai, tai viskas aišku“ (juokiasi – aut. past.).
– O sesės viena su kita trasose konkuruoja
Tėtis: – Meridos esu priprašęs, kad trasoje sesę „temptų“. Nes jei jos abi pradeda tarpusavyje lenktyniauti, gaunasi „košė“ ir net kritinės situacijos. Viena kitai jos nenusileidžia. Mokau, kad nors važiuoja tuo pačiu metu, ta pačia trasa, vis tiek lenktyniauja skirtingose grupėse. Ir nesvarbu kuri bus pirma, nes abi savo grupėse laimės. Stengiuosi jas mokyti komandinio darbo. Daug kas gali prieštarauti, bet dviračių sportas nėra visai individualus. Ateina laikas, jau nuo U16 grupės, kai varžybose reikia apvažiuoti du didžiuosius ratus, ir jei nesusirandi sau „draugo“, pamainos, praktiškai neįmanoma būti lyderių gretose. Nes važiuojant yra svarbi aerodinamika, o jai palaikyti trasoje „imti“ kito dviratininko ratą priekyje ir taip, pamainomis, vienas kitą tempti. Net pasaulio pirmenybėse sportininkai važiuoja sektoriais: pirmoje grupė mina kokie 10 dviratininkų, paskui lieka 5, galiausiai – 3 ir tik paskutinius 10 km jau jie tarpusavyje konkuruoja, kuris bus pirmas.
– Esu girdėjusi, kad vienose varžybose Milanai per lėtas buvo net trasos vedlys…
– Tikrai taip (juokiasi – aut. past.). Visa tai vyko Vilniaus „Velomaratone“. Organizatoriai susirinkusiems vaikams pasakė: „Atvažiavote ne lenktyniauti, o smagiai praleisti laiką“. Bet mums tą sudėtinga suprasti, nes – na, kaip nelenktyniausim? Juk atvažiavome varžytis. Ir nutiko taip, kad Milana prisivijo motociklininką, kuris rodė kelią. Šiam teko greitinti. Atsilikusių vaikų tėvai buvo sutrikę, klausė, ar jų atžalos tikrai tinkamoje grupėje startavo (juokiasi – aut. past.).
– Pamažu pradėję, šiandien didžiuojatės gausybe mergaičių iškovotų medalių. Ir nors į tai nesikoncentravote, apie kokius pasiekimus pasvajojate šiandien?
– Svajonės: kitais metais ir toliau dalyvauti įvairiuose čempionatuose, o siekiamybė – sudalyvauti dar masiškesniame, dar didesniame „Tartu maratone“. „Vivus“ čempionatas yra stipriausias Latvijos turnyras, MTB – Lietuvos, o Tartu – visų Baltijos šalių. Šiemet ten vyko net vienas pasaulio čempionato etapų. Jei galimybės leis, ketiname šturmuoti ir Rygos Velomaratoną. Tada būsime sudalyvavę visuose trijuose didžiausiuose renginiuose. Mano siekiamybė – bent vienas Europos čempionatas. Žinau, kad čia nevažiuotume topuose, bet bent pajustume tą nuotaiką. Tik tam pasiruošti reikia daug darbo – ten važiuoja „antžmogiai“.
– Ačiū Jums, kad radote laiko susitikimui. Visgi tikiu, kad ateityje dar ne kartą kalbėsime apie Meridos ir Milanos pergales!
Straipsnis Seserims Milanai ir Meridai dviratis – ne laisvalaikio praleidimo priemonė, o galimybė pildyti apdovanojimų lentyną patalpintas Gimtasis Rokiškis.
IUSTITIA.BG – Investigations 2009-2026 2026-11-11 04:37:44
Naujausios naujienos Pasaulio naujienos Šalių naujienos Svarbiausios naujienos Naujausios naujienos Svarbiausias dienos naujienos Teisėjas Petaras Nizamovas Plunksnos Petaras Nizamovas – Plunksnos Teisingumas bg iustitia.bg iustitia iusticia usticia tyrimas Burgasas Bulgarijos naujienos paskutinės valandos naujienos dienos naujienos šiandienos naujienos Bulgarijos naujienos Naujienos iš Bulgarijos blitz naujienos geriausios naujienos svarbiausios dažniausiai komentuojamos naujausios naujienos Boiko Borisovo naujienos oras koronaviruso naujienos naujienos oras facebook youtube facebook instagram šiandien naujienos paskutinės minutės naujienos šiandien šiandien naujienos naujienos bg naujienos pagrindinės naujienos karštos naujienos bg naujienų svetainė naujienoms visos naujienos bg paskutinės valandos naujienos naujausios naujausios naujienos bg šiandienos naujienos šiandien naujienos šiandien paskutinės valandos naujienos naujausios naujienos šiandien naujienos bg naujienos naujienos 24 valandų naujienos vesti bg novini naujienos pasaulis paukštis bg bivol bg bivol trud bg novini naujausios naujienos šiandien novinite bg naujienos labas Bulgarija politinė partija herbas delyan peevski skandalingas Bulgarijos nacionalinė televizija Laisvoji Europa Televizijos skandalas išskirtinė tiesioginė televizija tiesiogiai dabar televizija internetu televizijos programa bg tiesiogiai dabar televizija naujienos internetu TV internetu tiesiogiai teismas Burgaso teismas Burgaso apylinkės teismas Burgaso teismas Burgaso apylinkės teismas Burgaso apylinkės teismas Burgaso apeliacinis teismas Burgaso prokuroras Burgaso prokuratūra Burgaso apylinkės prokuratūra Burgaso apylinkės prokuratūra Burgaso apylinkės prokuratūra Burgaso apylinkės prokuratūra Burgaso apylinkės prokuratūra Burgaso apylinkės prokuratūra Generalinis prokuroras Ivanas Geševas prokuroras Geševas Catsarovas Vidaus reikalų ministerija Burgaso ODMR Burgaso ODPR Burgaso policija Burgaso rajono policija Burgaso prokuroras Catsarovas SGS bylos Varnos teismas SGS pirmininkas teismo sprendimai civilinėse bylose sprendimai bylose Plovdivo teismas teismo sprendimas bylos Varnos teismas baudžiamosios bylos apylinkės apylinkės teismo sprendimai darbas teisme SGS pirmininkas SGS teisėjai Sofijos teismas postas teisėjai Plovdivo teismas Plovdivo teisėjai Plovdivo Aukščiausiasis Teismas Inspekcija Aukščiausiasis Teismas Aukščiausioji Teismų Taryba advokatas advokatas baudžiamosios bylos advokatas civilinės bylos advokatas santuokos bylos advokatas administracinė baudžiamoji teisė baudžiamasis procesas civilinė teisė civilinis procesas administracinė teisė konstitucinė teisė
