Gimtasis Rokiškis
Prašom, prisistatykite.
Akvilė Grigoravičiūtė: nuo šių metų pradžios dalyvauju Rokiškio žydų bendruomenės atminties knygos vertimų į lietuvių kalbą projekte. Kartu su Goda Volbike esame teksto vertėjos.
Goda Volbikė: esu literatūrologė, vertėja. Rašau akademinius ir publicistinius straipsnius apie žydų literatūrą, verčiu iš jidiš ir vokiečių kalbų. Ypač domiuosi tarpukario Kauno jidiš literatūriniu paveldu, modernia jidiš literatūra, miesto erdvių daugiakultūriškumu.
Kiek metų verčiate iš jidiš, kas lėmė Jūsų tokį pasirinkimą?
A.G. Jidiš kalbos pradėjau mokytis 2006 metais, susidomėjusi savo gimtojo miesto – Vilniaus – istorija. Iki Antrojo pasaulinio karo žydų bendruomenė sudarė beveik pusę Vilniaus miesto gyventojų.
2010 metais baigiau magistro studijas Prancūzijoje. Mano diplominis darbas buvo skirtas jidiš rašytojų tarpukario Lietuvoje kūrybai. Iš jidiš kalbos man teko versti labai įvairius tekstus: privačią šeimų korespondenciją, archyvinius dokumentus istorikams ir grožinę literatūrą.
G.V. Jidiš kalbą pradėjau mokytis prieš penkiolika metų, o pirmieji stambesni mano vertimai pasirodė prieš penkerius metus. Susidomėjimą jidiš kalba nulėmė akademiniai interesai, pirmiausia – mano tyrinėjamos ir verčiamos tarpukario Kauno jidiš literatūros atradimas. Vėliau atsivėrė daugiau jidiš kultūrinio ir literatūrinio paveldo klodų.
Kokios yra jidiš kalbos ypatybės, kilmė, gramatika, fonetika ir pan.
A.G. Jidiš yra žydų aškenazių, gyvenusių Vidurio ir Rytų Europoje, taigi ir Lietuvoje, kalba.
Tai vadinamoji kreolinė kalba, susiformavusi iš kelių kalbų dermės. Ji susikūrė maždaug prieš tūkstantį metų Vokietijoje, Reino slėnyje, kai ten gyvenę žydai pradėjo jungti vokiečių aukštaičių tarmę su hebrajų ir aramėjų kalbų elementais. Vėliau, žydų bendruomenėms migruojant į rytus, jidiš kalbą dar labiau paveikė slavų kalbų įtaka.
XVI a. pasirodė pirmosios spausdintos knygos – religinė ir pasaulietinė literatūra. XVIII–XIX a. žydų Apšvietos judėjimas Haskala kritikavo jidiš kalbą, bet kartu prisidėjo prie jos modernizavimo. XIX–XX a. sandūroje jidiš tapo modernia literatūrine kalba ir galingu žydų tautinės kultūros įrankiu.
Ji buvo mokyklų, spaudos, teatro ir politikos kalba. XX a. holokaustas, sovietinės represijos, hebrajų kalbos iškilimas Palestinoje ir vėliau Izraelyje, taip pat emigracija į Vakarus smarkiai sumažino kalbos gyvybingumą. Vis dėlto ji neišnyko: ja kasdieniame gyvenime aktyviai naudojasi įvairios religingos žydų bendruomenės. Egzistuoja ir stipri akademinė tradicija, pasaulietiniai jidiš kalbos mylėtojų ratai.
Kalbant apie pačią kalbos struktūrą, jos gramatika daugiausia germaniška, o žodyną sudaro keli sluoksniai. Apie du trečdaliai žodžių yra germanų kilmės, reikšminga dalis – hebrajų ir aramėjų, o slavų kalbos taip pat įneša daug skolinių.
Jidiš rašoma hebrajų alfabetu. Yra trys pagrindiniai jidiš kalbos dialektai – lietuviškasis, lenkiškasis ir ukrainietiškasis. Jų pagrindinis skirtumas – balsių tarimas.
Ar skiriasi litvakų jidiš nuo kituose regionuose naudojamos kalbos, kuo?
G.V. Taip, jidiš kalba turi savo dialektus. Visų pirma, litvakiškas jidiš priklauso ne vakarų, o rytų jidiš atšakai, kurioje gausesnis slaviškas komponentas. Ši atšaka skirstoma į lenkišką (centrinę), ukrainietišką (pietų) ir lietuvišką-baltarusišką (šiaurės rytų). Tai ir fonetiniai, ir morfologiniai, ir sintaksės ypatumai. Pavyzdžiui, litvakiškame dialekte nėra niekatrosios giminės, kuri egzistuoja kituose jidiš dialektuose. Yra nemažai tarimo skirtumų. Štai vardą „Moišė“ litvakiškai tartume „Meišė“, „kimen“ (ateiti) – „kumen“, „hun“ (gaidys) – „hon“. „Š“ tariama kaip „s“. Šiam fenomenui įvardyti yra net specialus jidiš apibūdinimas: „sabesdiker lošn“, t. y. šabo (sabo), pakylėta, šventinė kalba. Litvakiškame dialekte gausiau sutinkame ir skolinių iš lietuvių kalbos. Daugiausia tai su gamta ir žemės ūkio darbais susiję žodžiai.
Atminties knygų fenomenas, kuo jis reikšmingas žydų istorijai, kultūrai?
A.G. Jidiš kalba tokios knygos vadinamos „Jizker bicher“, kas pažodžiui reiškia „atminties knygos“. Tai memorialinės knygos, skirtos holokausto metu sunaikintoms žydų bendruomenėms Vidurio ir Rytų Europoje atminti. Jas rengia holokaustą išgyvenusieji ir emigrantai, susibūrę į kraštiečių organizacijas Jungtinėse Amerikos Valstijose, Izraelyje ir kitose šalyse.
Rokiškio ir jo apylinkių atminties knygą parengė ir 1952 metais išleido Rokiškio kraštiečių draugija Johanesburge, Pietų Afrikoje.
Šios knygos dažnai suvokiamos kaip simboliniai antkapiai tiems, kurie niekada negalėjo būti pagarbiai palaidoti pagal žydų papročius. Apskritai tai labai įvairūs leidiniai – nuo nedidelių brošiūrų, išleistų perkeltųjų asmenų stovyklose po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje, iki kelių tomų enciklopedinių veikalų apie atskiras bendruomenes.
Dažnai jie gana eklektiški – juose galima rasti bendruomenės istorinę apžvalgą, įvairių asmenų prisiminimus, kasdienio gyvenimo vaizdus, holokausto aukų sąrašus ir t. t.
G.V. Kadangi tai jau trečia mano verčiama žydų atminties knyga, pastebiu vieną panašumą: jos visos įžangose pristatomos kaip „paminklai“ sunaikintoms žydų bendruomenėms. Taigi čia labai svarbus ne tik atsiminimų kaip neužmaršties, bet ir ritualinio minėjimo, gedėjimo, traumos aspektas, iš dalies atsiskleidžiantis ir šių knygų struktūrose, tam tikrose pasikartojančiose formuluotėse.
Atminties knygos – iš to paties krašto kilusių neprofesionalių autorių tekstų rinktinės. Akivaizdu, kad tai, kas ir kaip šiose knygose prisimenama, koks vieno ar kito miestelio vaizdas mus pasiekia, labai priklauso nuo to, kurie žmonės išgyveno: nuo jų patirčių, ideologijos, emocijų, amžiaus, atminties, išsilavinimo, vartojamų kalbų, galų gale nuo gebėjimo rašyti ir išsaugotų dokumentų, t. y. nuotraukų, laiškų, piešinių. Paprastai šiuos žmones suorganizuodavo ir atminties knygų leidyba užsiimdavo po Antrojo pasaulinio karo įvairiose šalyse susikūrusios žydų kraštiečių draugijos. Tokiu būdu XX a. 5–8 dešimtmečiais pasirodė virš 1000 šio žanro knygų.
Mėgstu sakyti, kad tai – knygos, parašytos „ne mums“. Tai rodo jau pats kalbų pasirinkimas. „Jizker bicher“ dažnai yra dvikalbės, sukurtos jidiškai ir hebrajiškai, nors dauguma žydų mokėjo ir savo gimtųjų šalių, o neretai dar ir papildomas užsienio kalbas. Adresatas paprastai įvardytas jau pačiose knygų įžangose: palikuonys, ateinančios kartos. Taigi žydiškos kalbos pasirinktos sąmoningai, jokių abejonių, kad kalbame apie griežtai nacionalinius, savai bendruomenei skirtus projektus. Paradoksalu, kad dauguma įsivaizduotų palikuonių dabar šių tekstų perskaityti negali: nemoka jidiš, o ir jose vartojama hebrajų yra senamadiška, gerokai besiskirianti nuo šiuolaikinės.
Taigi skaitant ar verčiant atminties knygas neapleidžia pojūtis, kad jos skirtos tik saviems. Neretai susigriebi tarsi įsibrovęs į kitos šeimos virtuvę. Čia galima rasti dalykų, kurie siaurame gerai pažįstamų rate yra savaime suprantami, nereikalauja tolesnių paaiškinimų, nors pašaliečiui galėtų pasirodyti kriptiški, paslėpti. Taip pat stereotipinių, neigiamų nuostatų apie kitataučius, įskaitant ir lietuvius, ar nevaldomo pykčio, skausmo protrūkių, keršto troškimo.
Pati šias knygas ilgą laiką vertinau skeptiškai. Kadangi jas rašė ne profesionalai, o žmogiška atmintis niekada nebuvo labai patikimas dalykas, kalbame apie gana probleminius istorinius šaltinius. Verčiant ypač gerai pastebi supainiotas datas ar pavardes, kaip skirtingai tie patys įvykiai pateikiami įvairiuose tekstuose, kaip kai kuriuos vertinimus veikia stiprios emocijos ar senyvas amžius. Galų gale – knygų rašymo laikais neegzistavo „visagalis“ internetas, kuriame būtų buvę galima pasitikrinti šiandien, atrodytų, pačius bendriausius faktus apie Lietuvą.
Ir visgi nuneigti šių knygų reikšmę žydų kultūros istorijai būtų sunku. Kalbame apie unikalius liudijimus. Artėdami prie jų su derama kritine distancija, galime gauti daug informacijos ir naujų įžvalgų. Iš tiesų, žydų atminties knygos turi potencialo pasitarnauti pačioms įvairiausioms mokslinių tyrimų kryptims: genealoginiams tyrimams, vietos istorijai, emocijų istorijai, traumų psichologijai, Holokausto tyrimams, jidiš lingvistikai, atminties tyrimams, tarpukario istorijai, migracijos studijoms ir daugybei, daugybei kitų.
Atminties knygų reikšmė lietuvių bendruomenei?
A.G. Neretai šiose knygose būna daug vaizdinės medžiagos – fotografijų, žemėlapių, piešinių, reprodukcijų. Atminties knygose daug dėmesio skiriama ir gyvenimui iki žydų bendruomenės sunaikinimo. Dažnai tai būna beveik vienintelis lengviau prieinamas rašytinis šaltinis apie konkrečios vietovės, ypač mažesnių miestelių, žydų bendruomenės gyvenimą XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje.
Manau, kad tai, jog toks šaltinis bus prieinamas lietuvių kalba, galėtų padėti geriau suvokti Rokiškio apylinkių vietos istoriją kaip daugiakultūrę. Be abejo, labai svarbūs ir knygoje pateikiami holokausto liudijimai. Tai ne tik pačių žudynių aprašymai, bet ir tokie momentai kaip Rokiškio žydų nežinia ir pasimetimas 1941 m. birželį artėjant vokiečių armijai, desperatiški bandymai bėgti į rytus ar labai sunkūs ir skausmingi išgyvenusiųjų vizitai miestelyje po karo.
G.V. Turbūt nesuklysiu teigdama, kad svarbiausia šių knygų reikšmė lietuviams yra kraštotyrinė. Siekis jas versti atsiranda iš noro geriau pažinti savo gyvenamą erdvę, atverti jos daugiakultūrį matmenį, pažvelgti į gerai pažįstamą aplinką iš kitos, ne siaurai nacionalinės perspektyvos. Naujas žvilgsnis praturtina kiekvieną miestą. Sykiu taip mokomės ir vis dar aktualias pamokas apie sambūvį, jo produktyviąsias puses ir konfliktiškas zonas.
Ar susidūrėte su kokiais nors sunkumais verčiant Rokiškio knygą? Kokiais?
A.G. Žinoma, versdamos Rokiškio atminties knygą susidūrėme ir su kai kuriais sunkumais. Nuo grynai vertimo ir kalbos dalykų – kaip geriau užrašyti kokią nors pavardę ar kaip skaitytojui suprantamiausiai išversti kokią nors tradicinę žydų kultūros realiją – iki dažnai sudėtingesnių faktinių klausimų, pavyzdžiui, kaip atpažinti kai kuriuos vietovardžius. Tarkime, viename mano verstame fragmente buvo minimi įvairūs kaimai, kurie egzistavo prieš šimtą metų, tačiau dabar tos gyvenvietės išnykusios ir šiuolaikiniame žemėlapyje jų nebėra.
G.V. Visų sunkumų būtų nė neįmanoma suminėti, nes žydų atminties knygų atveju kalbame apie tikrai aukšto sudėtingumo lygio vertimus. Sakyčiau, tai ne tiek ar ne tik vertimai, bet ir labai kruopštus istorinis tiriamasis darbas. Visų pirma, kalbiškai žydų atminties knygos iki šiol yra labai menkai tyrinėtos, taigi verčiant teko susidurti su jidiš žodžiais ar posakiais, neužfiksuotais jokiuose žodynuose ar kituose šaltiniuose. Tai, kad knyga parengta ne profesionalų, turbūt jau sufleruoja, kad joje gausu ir klaidų, nenorminių vartosenų, stilistinių keistenybių, kurias reikėjo perprasti. Kitas dalykas, aprėpiamos įvairios istorinės tikrovės sritys, plati geografija, skirtingi religiniai mokymai, specifinės amatų subtilybės ir t. t. Taigi teko gilintis į hebrajiškas ir aramėjiškas Biblijos, Mišnos ir kabalistinių veikalų citatas, atsekti nepilnai ir netiksliai pateikiamus įvairiakalbių leidinių autorius ir pavadinimus, aiškintis tarpukario bankų finansinių operacijų subtilybes, šifruoti apsitrynusius užrašus ant nuotraukų, rašyti vienam Latvijos muziejui dėl neaiškaus istorinio kaimelio pavadinimo, Rokiškio urėdijai – dėl nebeegzistuojančių ir niekur neužfiksuotų miškų, kuriuos žinojo tik vietinis miškininkas, ir begalė kitų smulkmenų. Turbūt nereikia nė sakyti, kad nemažai iššūkių verčiant kelia kultūrinė specifika ir terminologija, tam tikrų dalykų atitikmenų nebuvimas lietuvių kultūroje ir mano jau minėtas adresato klausimas. Štai, tarkim, knygoje rašoma apie Agentūros pastato sprogimą. Jeigu tuometiniam žydų skaitytojui nekilo klausimų, apie kokią Agentūrą kalbama, lietuvių skaitytojui veikiausiai nebus aišku, kad turima galvoje Jeruzalės Žydų agentūra. Taip mano verčiamoje dalyje (knyga yra beveik 700 psl. apimties, ją verčiame per pusę su kolege Akvile Grigoravičiūte) atsirado virš 300 išnašų. Man rodos, tai iškalbingai byloja apie tai, koks didelis yra atotrūkis tarp originalo ir vertimo tikslinių auditorijų.
Nenorėčiau palikti nepaminėtų ir kitokio pobūdžio sunkumų, būtent sunkumų, susijusių su dabartine situacija Izraelyje ir Palestinoje. Sunku versti iš Holokausto traumos atsiradusią knygą ir sykiu bejėgiškai stebėti, kaip Izraelio valdžia manipuliuoja trauminėmis savo šalies gyventojų patirtimis, vykdo žiaurius nusikaltimus palestiniečių atžvilgiu. Penkiolika metų gilinausi į žydų balsus ir tik palyginus neseniai atkreipiau dėmesį į autentiškus palestiniečių pasakojimus, jų skausmą ir į tai, kaip skirtingai žydai ir palestiniečiai pasakoja tą pačią istoriją. Todėl verčiant Rokiškio atminties knygą man buvo svarbu pastebėti, ar apie tuometinę Palestiną rašančių autorių sąmonėje palestiniečiai apskritai egzistavo ir, jeigu taip, kaip jie buvo vaizduojami? Kokią įtaką Holokaustą išgyvenusiųjų liudijimai galėjo padaryti kai kurių dabartinių žydų pažiūrų radikalėjimui? Ar įvykiai Gazos Ruože ir Vakarų krante neturėtų keisti ir to, ką ir kaip kalbame apie žydų istoriją ir kultūrą Lietuvoje, kuriose vietose dėliojame akcentus? Tai nelengvi diskusiniai klausimai, kuriuos šiuo metu, manau, vienokia ar kitokia forma sau užduoda visi, dalyvaujantys žydų kultūrinio paveldo sklaidoje.
Ar Rokiškio knyga turi kokių nors išskirtinių bruožų lyginant su kitomis atminties knygomis?
G.V. Sakyčiau, kad taip. Pirmas, krentantis į akis: visa ši stambios apimties knyga parašyta jidiš kalba. Dažniausiai atminties knygos yra dvikalbės, jose labai skirtingu santykiu publikuojami tekstai jidiš ir hebrajų kalbomis. Tai gali būti susiję su labai įvairiais dalykais, tokiais kaip leidėjo nuostatos, rašiusiųjų išsilavinimas bei pažiūros, su tuo, kurie žydai išgyveno ir gebėjo susitelkti po karo. Knyga nėra grynai vienkalbė, joje apstu hebrajiškų, rusiškų, lenkiškų intarpų, tačiau iš principo ji nuo pradžios iki galo parašyta jidiš kalba. Tokios apimties atminties knygai tai nėra labai įprasta.
Kitas Rokiškio knygos ypatumas susijęs su jos leidėju – Rokiškio žydų kraštiečių draugija Johanesburge. Šis tiltas tarp Lietuvos štetlo ir Pietų Afrikos yra tikrai išskirtinis. Susipažinusių su Lietuvos žydų istorija pats emigracijos į Pietų Afriką faktas nenustebins, tačiau įdomu ir neįprasta, kokiu mastu tai atsiskleidžia pačioje atminties knygoje. Atrodo, Rokiškio žydai turėjo gilią emigracijos į Pietų Afrikos tradiciją, šioje šalyje netgi įkūrė kraštiečių draugiją. Taigi pasakojimai apie tarpukario Rokiškį knygoje persipina su Pietų Afrikos realijomis, vartojami specifiniai tik Pietų Afrikos žydams būdingi žodžiai.
Dar vienas mane nustebinęs dalykas buvo Rokiškio chasidizmas. Esame įpratę žydišką Lietuvą sieti su Vilniaus Gaono mokymu ir misnagdiška tradicija. Nors nėra paslaptis, kad buvo ir chasidų, bet jie nevaidino pagrindinio vaidmens. Iš Rokiškio atminties knygos atrodo, kad miestelyje dominavo chasidai, buvo net keletas jų stovyklų. Daug dėmesio skiriama chasidiškai tradicijai, ritualams, studijuotiems veikalams, maldos namams, rabinų asmenybėms. Panašu, kad Rokiškis buvo tikra chasidizmo tvirtovė, o tai Lietuvos kontekste neabejotinas išskirtinumas.
Ir paskiausiai noriu atkreipti dėmesį į Rokiškio žydų kairuolišką tradiciją. Nors knygoje turime ne vieną pasakojimą apie miestelio sionistinį judėjimą, esama neįprastai daug ir išsamių tekstų apie vietos žydų socialistų ir jau minėtos kairuoliškos jidišistinės „Kultūros lygos“ veiklas. Labiau sionistų dominuojamoje tarpukario Lietuvoje tai taip pat ypatingas bruožas. Šiuo aspektu Rokiškio atminties knyga skiriasi nuo Telšių atminties knygos, bet siejasi su Utenos atminties knyga, kurioje irgi ryškiai pavaizduota kairuoliška darbininkiška aplinka. O gal tai buvo labiau būdinga visai Rytų Lietuvai?
Ar verčiant Rokiškio atminties knygą aptikote kokių nors įdomių faktų, nutikimų ir pan.?
G.V. Knyga tiršta informacijos ir, manau, kiekvienas joje atras įdomybių sau. Kadangi pati nesu rokiškietė, mano akį labiau patraukė bendresni, jau iš anksčiau žinoti dalykai. Klaidinga galvoti, kad Rokiškio atminties knyga yra vien apie Rokiškį. Miestelis neegzistuoja vakuume, jis daugialypiais saitais susijęs ir su artimiausia savo apylinke, ir su kitais Lietuvos miestais, ir su užsienio šalių bendruomenėmis.
Man, pavyzdžiui, šioje knygoje buvo įdomu aptikti net keletą įrašų apie tarpukario žydų organizacijos „Kultur lige“ (Kultūros lyga) veiklą, kuria senokai domiuosi. Tai Ukrainoje įkurta jidišistinė, kairuoliška draugija, kurios pagrindinis tikslas buvo skleisti žydų kultūrą jidiš kalba. Lietuviškas jos padalinys atidarytas 1919 m. Kaune, tačiau ši istorija politizuota: organizacijos nariai buvo valdžios apkaltinti komunistine veikla ir 1924 m. draugija uždaryta. Visgi su „Kultūros lyga“ galima sieti daug jidiš rašytojų, menininkų, kultūros veikėjų vardų. Antai Lietuvoje į jos veiklą buvo įsitraukęs Kauno jidiš rašytojas ir kultūrininkas Kalmenas Zingmanas, kurio romaną „Ant sraigtinių laiptų“ išverčiau prieš porą metų.
Taigi dabar, Rokiškio atminimo knygoje, buvo įdomu perskaityti, kad vos pora savaičių po šios organizacijos įsikūrimo Kaune susibūrė ir Rokiškio žydai. Kaip rašoma – šabo dieną, dunksinčiomis širdimis, ankštoje palėpėje – jie nutarė imtis veiklos ir atidaryti „Kultūros lygos“ padalinį savo mieste. Taip Rokiškyje atsirado jidiš mokykla, vakariniai kursai suaugusiems, biblioteka, dramos ratelis. Knygoje gana detaliai aprašoma jų veikla: paskaitų temos, statyti spektakliai, dainuotos dainos. Tačiau ypač intriguojanti organizacijos uždarymo istorija. Buvo konfiksuotos žydų bibliotekos knygos, suimta mokytoja Ida Dektor, kuri vėliau paleista už užstatą. Beje, labai panašų epizodą teko versti ir Utenos atminties knygoje. Atrodo, kad persekiodama kitaminčius tarpukario Lietuvos valdžia sykiu užgniaužė ir labai turtingą jidišistinę kultūrinę veiklą, užkirto kelią tikram jos suklestėjimui. Manau, svarbu, kad Rokiškio atminties knyga, be daugybės kitų temų, papildo labai fragmentišką ir menkai žinomą Lietuvos „Kultūros lygos“ istoriją, tarsi įdėdama į ją dar vieną trūkstamą mozaikos akmenėlį.
Šiai knygai apie reikšmingą mūsų krašto istorijos dalį palinkėkime lengvo ir sklandaus kelio pas lietuvių skaitytojus, o jos rengėjams bei leidimo iniciatoriams iš Rokiškio krašto muziejaus ištvermės ir kantrybės. Lauksime knygos.
Reda MILAKNIENĖ
Eligijus DAUGNORA
Straipsnis Pietų Afrikos žydų knyga apie Rokiškį jos vertėjų akimis patalpintas Gimtasis Rokiškis.
Pietų Afrikos žydų knyga apie Rokiškį jos vertėjų akimis 2025 IUSTITIA.BG – Investigations 2009-2025 2025-12-26 07:03:45 Naujausios naujienos Pasaulio naujienos Šalių naujienos Svarbiausios naujienos Naujausios naujienos Svarbiausias dienos naujienos Teisėjas Petaras Nizamovas Plunksnos Petaras Nizamovas – Plunksnos Teisingumas bg iustitia.bg iustitia iusticia usticia tyrimas Burgasas Bulgarijos naujienos paskutinės valandos naujienos dienos naujienos šiandienos naujienos Bulgarijos naujienos Naujienos iš Bulgarijos blitz naujienos geriausios naujienos svarbiausios dažniausiai komentuojamos naujausios naujienos Boiko Borisovo naujienos oras koronaviruso naujienos naujienos oras facebook youtube facebook instagram šiandien naujienos paskutinės minutės naujienos šiandien šiandien naujienos naujienos bg naujienos pagrindinės naujienos karštos naujienos bg naujienų svetainė naujienoms visos naujienos bg paskutinės valandos naujienos naujausios naujausios naujienos bg šiandienos naujienos šiandien naujienos šiandien paskutinės valandos naujienos naujausios naujienos šiandien naujienos bg naujienos naujienos 24 valandų naujienos vesti bg novini naujienos pasaulis paukštis bg bivol bg bivol trud bg novini naujausios naujienos šiandien novinite bg naujienos labas Bulgarija politinė partija herbas delyan peevski skandalingas Bulgarijos nacionalinė televizija Laisvoji Europa Televizijos skandalas išskirtinė tiesioginė televizija tiesiogiai dabar televizija internetu televizijos programa bg tiesiogiai dabar televizija naujienos internetu TV internetu tiesiogiai teismas Burgaso teismas Burgaso apylinkės teismas Burgaso teismas Burgaso apylinkės teismas Burgaso apylinkės teismas Burgaso apeliacinis teismas Burgaso prokuroras Burgaso prokuratūra Burgaso apylinkės prokuratūra Burgaso apylinkės prokuratūra Burgaso apylinkės prokuratūra Burgaso apylinkės prokuratūra Burgaso apylinkės prokuratūra Burgaso apylinkės prokuratūra Generalinis prokuroras Ivanas Geševas prokuroras Geševas Catsarovas Vidaus reikalų ministerija Burgaso ODMR Burgaso ODPR Burgaso policija Burgaso rajono policija Burgaso prokuroras Catsarovas SGS bylos Varnos teismas SGS pirmininkas teismo sprendimai civilinėse bylose sprendimai bylose Plovdivo teismas teismo sprendimas bylos Varnos teismas baudžiamosios bylos apylinkės apylinkės teismo sprendimai darbas teisme SGS pirmininkas SGS teisėjai Sofijos teismas postas teisėjai Plovdivo teismas Plovdivo teisėjai Plovdivo Aukščiausiasis Teismas Inspekcija Aukščiausiasis Teismas Aukščiausioji Teismų Taryba advokatas advokatas baudžiamosios bylos advokatas civilinės bylos advokatas santuokos bylos advokatas administracinė baudžiamoji teisė baudžiamasis procesas civilinė teisė civilinis procesas administracinė teisė konstitucinė teisė
